Žeimių dvaras – vėlyvojo klasicizmo architektūros paminklas, esantis Žeimių miestelyje, Jonavos rajone. Rūmai yra vėlyvojo klasicizmo stiliaus, dviaukščiai, griežtų simetriškų formų. Pagrindinį fasadą puošia stambios kolonos. Rūmuose būta 25 kambarių, kuriuose stovėjo olandiškos koklių krosnys. Prie dvaro yra Žeimių koplyčia, XVIII a. įveistas išlikęs parkas, kuriame yra apie 20 rūšių augalų ir liepų alėja, dvaro svirnas, ledainė, kumetynas, arklidė.

Dvaro sodyba įkurta XVIII a. antroje pusėje D. Medekšos iniciatyva, o nuo XVIII a. pabaigos priklausė Kosakovskių giminei. Kosakovskių nuosavybėje dvaras buvo iki Antrojo pasaulinio karo. 1940 m. dvaras nacionalizuotas, privatizuotas 2000 metais. Čia įsikūrusi asociacija „Aikas Žado“, vyksta aukšto lygio kultūriniai renginiai, meno projektai, edukacinės programos ir miestelio bendruomenės šventės. Dvaro rūmai restauruojami.

Paklausykite, kokia istorija pasakojama romano įvykiams ritantis link pabaigos…

Prieš jūsų akis – medinė Šventybrasčio Kristaus Atsimainymo bažnyčia, pastatyta Šventybrasčio savininko Igno Zavišos iniciatyva 1774 metais. Bažnyčia yra liaudies architektūros formų, turi klasicizmo ir baroko bruožų. Apie 1870-uosius prie bažnyčios primūrytos dvi šoninės koplyčios ir zakristija. 1893 m. bažnyčios šventoriaus šiaurės vakariniame kampe pastatyta varpinė, 1915 m. iš jos į Rusiją išvežti trys varpai. Tarpukaryje bažnyčia remontuota, Šventybrasčio parapija tapo tautinės savimonės ugdymo židiniu. 1937 m. greta bažnyčios pastatytas paminklas Lietuvos Nepriklausomybei, šalia kapinių – paminklas 1863 m. sukilimo aukoms atminti. Šventybrasčio bažnyčioje pakrikštytas rašytojas, poetas, 1980 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas (Czesław Miłosz, 1911 06 30-2004 08 14). Kapinėse, esančiose greta bažnyčios, palaidoti jo proseneliai Simonas ir Eufrozina Siručiai, senelis Zigmantas Kunatas.

      Per kaimą teka Nevėžio intakas Brasta, o prie šio upelio auga romane minimi Šventybrasčio ąžuolai, keturi iš jų šiandien yra botaninis gamtos paveldo objektas. Ten, kur dabar stovi Šventybrasčio bažnyčia, buvusi senovės lietuvių apeigų vieta, apsupta ąžuolų. Iš kadaise šventvietę supusių didingų ąžuolų Šventybrastyje liko vos keli. Į saugomų gamtos objektų sąrašą ąžuolai įtraukti 1960 metais, o nuo 1987-ųjų yra respublikinės reikšmės paminklai. Didžiausio ąžuolo aukštis 24 metrai, kiti šiek tiek žemesni. Medžių skersmenys siekia apie 1,2–1,8 metro.

      Praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje Šventybrastį išgarsino vienas atsitikimas, kuris iki šiol sklinda iš lūpų į lūpas tarp senųjų šių vietų gyventojų. Gyventojų liudijimais, Šventybrasčio dvasininkas pamilęs savo šeimininkę Barborą, bet, reikalui iškilus viešumon, ją išsiuntė iš parapijos. To nepakėlusi mergina nusižudė. Nelaimingosios merginos vėlė nenorėjo palikti tų vietų, kur patyrė laimę –  vaidendavosi naujajam Šventybrasčio klebonui bei aplinkiniams gyventojams. Klebonijoje bildėdavo indai, kažkas daužydavo į sieną ir pan. Galiausiai kaimo vyrai iškasė kūną ir nukirtę galvą padėjo kojūgalyje, taip vaidenimaisi baigėsi. Nelaimingoji Barbora apsilankydavo nebent gyventojų sapnuose. Barbora palaidota Šventybrasčio kapinaitėse, esančiose prie pat bažnyčios, tačiau tiksli jos kapo vieta nežinoma, tik spėjama…

Įdomi šio dvaro istorija. Kalnaberžę valdė spalvingos asmenybės. Dvarą XVII-XVIII a. valdė Radvilos, o XIX a. jis atiteko Čapskiams. Po 1863 m. sukilimo dvaras iš Čapskių konfiskuotas už sukilimo rėmimą. Dvarą už lengvatinę paskolą įsigijo carinės Rusijos generolas adjutantas S. J. Kušelovas, kuris šį turtą pralošė kortomis generolui Arkadijui Stolypinui.

Dvaro rūmai statyti XIX a. antroje pusėje. Rūmai neogotikinio stiliaus. Fasado akcentas rizalitas, per visą aukštį atsikišusi dalis, papuošta laiptais ir dviejų kolonų portikais. Dvarą supa mišraus tipo parkas. Pietinėje parko dalyje buvo dvi salos, apsuptos kanalų. Šiuos rūmus ir pačią Kalnaberžę ypač pamėgo generolo sūnus Piotras Stolypinas, būsimasis Rusijos ministras pirmininkas.    Čia jis praleido vaikystę, gavo išsilavinimo pagrindus, išmoko iš tarnų prancūzų, vokiečių ir anglų kalbų. Piotras Stolypinas buvo Kauno gubernijos teismo pirmininkas, Kauno gubernijos bajorų maršalka, 1902 m. – Gardino, 1903 m. – Saratovo prie Volgos gubernatorius. 1906 m. – Rusijos vidaus reikalų ministras, 1906–1911 m. – Rusijos ministras pirmininkas. Su vokiečių kilmės žmona kunigaikštyte Olga Neidgart P. Stolypinas susilaukė penkių dukterų ir sūnaus. Penki iš vaikų gimė Kalnaberžėje.

Iš Kalnaberžės P. Stolypinas išvyko 1911 m. ir daugiau čia nebegrįžo, nes buvo nužudytas pasikėsinimo metu. Po jo mirties dvarą valdė sūnus Arkadijus, tačiau jis išvyko į Prancūziją, o dvaras nyko.

1918 m., Lietuvai tapus nepriklausomai, dvaro žemė atiduota valstiečiams, paliktas tik dvaro centras su parku. 1923 m. šį dvarą nusipirko poetas Kazys Binkis, tačiau šeimininkauti nesugebėjo ir už skolas jis atiteko valstybei. 1925 m. čia buvo įsteigta nepilnamečių nusikaltėlių kolonija, po karo kurį laiką veikė vaikų namai, vėliau internatas.

Ilgą laiką buvusius apleistus dvaro rūmus šiuo metu naujam gyvenimui prikelia naujieji dvaro šeimininkai.

Betgi mes, keliautojai laiku, grįžkime atgal ir pasiklausykime, kas vyko Kalnaberžėje prieš daugiau nei šimtą metų…

Štai vartai, pro kuriuos, nors iš tolo, atsiveria Sirutiškio dvaro rūmų vaizdas. XIX a. pabaigoje statyti mūriniai Sirutiškio dvaro rūmai išties buvo puošnūs ir skoningi. Juos ant Nevėžio upės šlaito apie 1881 m. ėmėsi statyti Simonas Komorovskis, kurio tėvas, Antanas Komorovskis, dvarą gavo vedęs ankstesnio Sirutiškio savininko – Simono Siručio dukterį Elvyrą.

Komorovskis iš dvaro teritorijoje esančio eksploatuojamo žvyro karjero sukaupė didžiulius turtus, tad ėmėsi statyti naujus dvaro rūmus ir kurti parką. Vokiškojo neorenesanso stiliaus rūmai yra dviaukščiai, su nedideliu rūmų siluetą pagyvinančiu belvederiu. Pagrindinio fasado akcentas – asimetriškai sukomponuotas rizalitas su arkiniu ir kresnų kolonų prieangiu, užsibaigiantis lengvu parapetu. Puikų dvaro ir jo apylinkių kraštovaizdį buvo galima stebėti iš apžvalgos galerijos, įrengtos nedideliame bokštelyje. Sovietmečiu prie šiaurinio rūmų fasado buvo pristatytas priestatas, numatant įrengti Elektros aparatūros gamyklos profilaktoriumą. Rūmų rytinėje dalyje nugriauta buvusi vasaros veranda.

Rūmų vidus buvo įrengtas skoningai bei ištaigingai: dekoruotas gipsatūromis ir freskomis, grindys – parketinės. Į antrą aukštą veda puošnūs mediniai laiptai. Rūmuose buvo sumūrytos plytinės krosnys, dekoruotos baltais, žaliais ir kitų spalvų kokliais, su grakščiomis neobarokinėmis viršūnėmis. Rūmuose buvo ir du puošnūs židiniai: pokylių salėje ir valgomajame.

Rūmus supa nedidelis peizažinis parkas, kuriame daugiausia auga vietinės medžių rūšys: liepos, beržai, uosiai, ąžuolai. Prieš rūmus, aukštoje terasoje, yra ovalo formos parteris. Iš jo alėja veda į šiaurinėje parko dalyje esančias senąsias dvaro kapinaites, kuriose buvo laidojami dvaro savininkai. 

Romane aprašomu laikotarpiu, po 1922 m. Nepriklausomos Lietuvos žemės reformos, dvaro žemės buvo nusavintos, palikta 20 ha dvaro sodybos ir 80 ha dirbamos žemės. Grafai Komorovskiai valdė dvarą iki 1944 m., o artėjant sovietų kariuomenei, pasitraukė ir apsigyveno Prancūzijoje. Dvaras buvo nacionalizuotas, šiuo metu jis vėl turi privačius savininkus.

Stovėdami čia, ūksmingoje senutėlio parko medžių apsuptyje, pasiklausykite senųjų dvaro tarnų balsais papasakotų istorijų apie tamsiomis alėjomis tebeklaidžiojantį senąjį grafą Komorovskį…

Netoli Kėdainių esančiame Daukšių kaime 1941 m. rugpjūčio 28 d. buvo nužudytos Kėdainių, Šėtos ir Žeimių žydų bendruomenės, iš viso 2076 žmonės: 710 vyrų, 767 moterys ir 599 vaikai. Taip buvo sunaikinta beveik tris šimtmečius Kėdainių mieste gyvavusi žydų bendruomenė.

Žydų pilietinių teisių suvaržymai prasidėjo 1941 m. rugpjūčio viduryje – visi Kėdainių apskrities žydai prievarta buvo apgyvendinti laikinuosiuose getuose, kurie buvo įkurti trijuose apskrities miestuose ar miesteliuose – Kėdainiuose, Ariogaloje ir Krakėse.

Getuose žydai praleido maždaug dvi savaites. Rugpjūčio 28–rugsėjo 2 d. minėti getai buvo likviduoti, jų gyventojai sušaudyti. Akcijose dalyvavo vietos policija, baltaraiščių būriai.

Kėdainių žydų sušaudymo išvakarėse sovietų karo belaisviams buvo įsakyta prie Smilgos upelio, netoli kelio Kėdainiai–Dotnuva, iškasti didelį (100 m ilgio, 3 m pločio ir 2,5 m gylio) griovį. Tą pačią dieną buvusiame Karininkų ramovės pastate įvyko pasitarimas, kuriame buvo aptarti žudynių organizavimo ir vykdymo reikalai. Pasitarime dalyvavo vokiečių valdžios atstovas Kėdainiuose (apskrities žemės ūkio vadas – kreislandvirtšaftsfiureris Bellmeris), apskrities policijos viršininkas, saugumo policijos viršininkas, vietinių aktyvistų vadas J. Kungys. Tą pačią dieną Bellmeris nuvyko į žirgyną, kuriame buvo laikomi ir į darbus varomi žydai, ir iš žydžių moterų prievarta surinko brangius daiktus (žiedus ir t. t.).

1941 m. rugpjūčio 28 d. į žirgyną (apie 2 km nuo Kėdainių miesto centro) sunkvežimiais atvyko kelios dešimtys vokiečių kareivių ir baltaraiščių. Apie tolesnius baisumus pasakojama įgarsintoje istorinio romano „Fata morgana“ ištraukoje…

Grafas E. Totlebenas buvo gerai susipažinęs su turkų architektūra, todėl nemažai turkiškų bei pietietiškų motyvų architektūros atsirado ir parke. Tai buvo turkiški, bulgariški, rumuniški įvairios paskirties namukai. Čia stovėjo ir mečetė bei minaretas. Kokia šių statinių atsiradimo istorija? Po Kėdainius sklandančios istorijos pasakoja, kad mečetė ir minaretas pastatytas musulmonų tikėjimo žmonai, kuri eidavusi ten melstis. Minareto bokštą grafas neva atsivežęs nuo Plevnos mečetės, prie kurios laiptų nuvargęs karo naktimis mėgdavęs nusnūsti… Kėdainių istorikas Vaidas Banys teigia, kad šie pastatai niekada nebuvo naudojami religinėms reikmėms. Ištyrinėjęs karo turkais dalyvių dienoraščius, karo vietovių nuotraukas, ir palyginęs jas su Kėdainių parko likučių ikonografija, istorikas daro išvadą, jog ši parko dalis buvusi karo su turkais memorialas. Mečetės kompleksas buvo generolo epochos simbolis, skirtas carinės armijos pergalei prieš Turkiją 1878 m. pažymėti.

Kaip rašo menotyrininkas Jonas Jucevičius, mečetė buvo kvadratinė, su plokščia perdanga, prilaikoma kolonų. Pagrindinis mečetės fasadas buvo atgręžtas į rytus. Virš arkinės formos įėjimo buvo balto marmuro lenta su arabiškais įrašais. Vakarinę mečetės pusę anksčiau puošė medinis paviljonas. O nuo Dotnuvėlės upės pusės ant stačios akmeninės sienos krašto buvo rytietiškų formų, plokščiu stogu gyvenamasis namelis. Paties minareto pamatai išmūryti iš tašyto rausvo granito, o sienos – iš plytų. Į bokšto viršūnę patenkama suktais betoniniais laiptais iš 78 pakopų. Laiptus į minaretą apšviečia šešios siauros angelės. Viršutinė anga, didesnė už kitas, išeina į apskritą, ankštą balkonėlį, į kurį nelengva įeiti net vienam žmogui. Viršūnė užsibaigia smaile, ant kurios buvęs paauksuotas pusmėnulis. 1943 m. jis nuo stogo viršūnės dingo.

            Kaip ir šiandien, taip ir prieš šimtmetį egzotiškasis minaretas šmėžuodavo pro traukinio langus keleiviams, išvykstantiems iš šalia parko esančios Kėdainių geležinkelio stoties ar į ją atvykstantiems…

1811 m. Kėdainiai atiteko Radvilų giminaičiui – Stanislovui Čapskiui. Jis prie Dotnuvėlės tvenkinio stovėjusią palivarko oficiną perstatė į mūrinius dvaro rūmus. S. Čapskio sūnus Marijonas juos padidino, pristatė antrą aukštą, įrengė oranžeriją. Dotnuvėlės slėnyje buvo įkurtas puošnus parkas. Tačiau dvaro savininkas už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo ištremtas į Sibirą, o jo valdas carinė valdžia 1869 m. padovanojo Rusijos kare su Turkija nusipelniusiam vokiečių kilmės generolui, kariniam įtvirtinimų ir gynybinių linijų inžinieriui Eduardui Totlebenui.

Dvaro rūmus naujasis šeimininkas padidino, rekonstravo, išplėtė gėlynus, perplanavo parką. Rūmai tapo neobarokinių su klasicizmo elementais formų. Didžioji korpuso dalis buvo dviejų aukštų, vakarinis korpusas – trijų, prie rytinio korpuso įrengta oranžerija su balkonu, laužytame mansardiniame stoge – nedideli barokinių formų langai. Rūmų centre stovėjo aukštas, grakštus, penkiaaukštis bokštas, kurio viršūnę su atvira belvederio aikštele puošė vėlyvojo prancūzų renesanso formų piramidinis stogas su liukarnomis. Pagrindinį pietinį rūmų fasadą puošė skulptūros ir Totlebenų giminės herbai. Puošnus buvo ir rūmų interjeras.

Pietiniame parko pakraštyje generolas išplėtė grafų Čapskių žirgyną, šiauriniame – rekonstravo alaus varyklą, rytiniame pakraštyje, prie tvenkinio, pastatė vandens malūną.

Dvarą Totlebenai valdė iki 1918 metų, kuomet, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, dvaras buvo nacionalizuotas ir jame įsikūrė mokytojų seminarija, vėliau – Aukštesnioji kultūrtechnikos ir geodezijos mokykla.

Dvaro likimas tragiškas. 1944 metų liepos 30-ąją įspūdingus rūmus negailestingai susprogdino besitraukianti vokiečių kariuomenė. Apie tai pasakojama šioje istorinio romano „Fata morgana“ garsinėje ištraukoje.

Senosios Rinkos aikštė – tai seniausia miesto turgavietė, susikūrusi XV a. pab. XVI a. į Kėdainius pradėjo keltis žydai. Jiems gyventi buvo paskirta Senosios Rinkos teritorija. Pamažu ši miesto dalis perėjo į žydų rankas ir nuo XVII a. antrosios pusės Senoji rinka pradėta vadinti Žydų rinka. Šiauriniame Senosios Rinkos aikštės pakraštyje buvo pastatyta Didžioji vasarinė ir Mažoji žieminė sinagogos. Tai vienas iš trijų sinagogų kompleksų Lietuvoje. Kėdainiai – vienas geriausiai žydų paveldą išsaugojusių Lietuvos štetlų.

Kėdainiuose gimė ir augo daug iškilių žydų veikėjų. Kėdainiuose savo dvasinio ir mokslinio gyvenimo kelią pradėjo Vilniaus Gaonas  – pasaulinio garso žydų išminčius, kurio darbai nagrinėjami iki šiol. Kėdainiuose jis praleido nedaug laiko, bet čia formavosi jo moralinės nuostatos, įgyti pagrindai reikšmingam viso gyvenimo darbui, čia Elijahu susituokė su mergina iš vietinės žydų bendruomenės. 

Žydų kvartalas tarp Nevėžio ir Smilgos upių augo, jis turėjo daugybę skersgatvių ir nedidelių gatvelių. Šiame rajone buvo nemažai dviejų galų pirkių, kuriose buvo ne tik gyvenama, bet veikė ir smuklės, parduotuvės, smulkios dirbtuvėlės. Tuo metu susikūrė nedidelė Žydų gatvelė, į kurią dabar ir persikelkime. Adresu Žydų gatvė 2 galima pamatyti mūrinį žydų namą su dviem mediniais priestatais: kalve ir religinėms apeigoms, Sukoto arba Palapinių šventei, skirtu prieangiu. Žydai šią šventę švęsdavo po atviru dangumi, todėl stoge turėdavo angą su atkeliamu stogu. Panašių namų Rytų Europoje išlikę vos keli ir šis geltonas pastatas yra ne tik unikalus žydų architektūros ir etnografijos pavyzdys, bet vertingas miestietiškos kultūros reliktas.

XIX a. pabaigoje žydai sudarė apie 60 proc. Kėdainių gyventojų. Kaip ir kitur, jie vertėsi amatais, prekyba, žemės ūkiu. Žydai buvo kalviai, staliai, batsiuviai, siuvėjai, kepurininkai, vežėjai, daržininkai. Jie pirmieji į Kėdainius  atvežė agurkus, augino kitas daržoves, o nutiesus geležinkelį – vežė savo derlių į Rygą ar Liepoją.

Tarpukariu žydai buvo pusantro šimto smulkių įmonių ir krautuvių savininkai, valdė banką, turėjo septynias mokyklas, senelių ir našlaičių prieglaudas, savanorių gaisrininkų ir futbolo komandas. Aktyviai veikė kultūros ir sporto draugijos, visuomeninės ir politinės organizacijos.

Kviečiame čia pat, prie geltono namelio – senosios kalvės su Sukoto prieangiu stabtelėti ir vaizduotėje persikelti į priešais jį galėjusią būti žydų krautuvėlę.

Antroji kelionės stotelė – Didžiosios ir Senosios gatvių sankryža. Praeivius čia vilioja gardus kepinių kvapas, sklindantis štai pro šias – tikriausiai jau matote? – duris. Įsivaizduojate, o juk romane „Fata morgana“ aprašomu laikmečiu šioje vietoje, kur dabar įsikūrusi kėdainiečių ir turistų mėgstama kepyklėlė,  veikė garsi žydo Chaimo Gurvičiaus vaistinė! Kaip reklamose skelbė jos šeimininkas – „pirmoji seniausia vaistinė Lietuvoje“.

Šis gyvenamasis namas Didžiosios ir Senosios gatvių kampe, manoma, buvo pastatytas XVII a. viduryje, tačiau ne kartą rekonstruotas, keičiama jo paskirtis. Jame buvęs ne tik gyvenamasis namas, bet ir smuklė, parduotuvė, vaistinė. Vaistinei įsteigti šiame name privilegiją suteikė kunigaikštis Boguslavas Radvila 1659 m.

XVIII a. antroje pusėje tai buvęs mūrinis dviejų aukštų pastatas su dviem „kromais“ (parduotuvėmis), vynine, vaistine su rūsiais ir medikamentais bei vaistinės indais, su daržu, sodu ir kiemeliu. Dabartinį vaizdą namas įgijo XX a. pr.
Po 1903 m. šios vaistinės savininku tapo Chaimas Gurvičius, kuris provizoriaus išsilavinimą įgijo 1898 m. baigęs studijas Charkive. Gurvičius vaistinę valdė iki jos nacionalizavimo sovietinės okupacijos metu, 1940 m. Jis didžiuodamasis teigė, kad jo vaistinė yra seniausia Lietuvoje.

Vis tik pirmoji vaistinė Kėdainiuose įkurta anksčiau. Ilgą laiką buvo manoma, kad pirmąją vaistinę įsteigė vaistininkas Tomas Čenčeris, kuris Kėdainiuose dirbo nuo 1650 metų. Tačiau aptikta ir duomenų apie vaistininką Elijų, kuris čia gyveno 1636–1637 metais ir laikė kromą (parduotuvę). Leidinio „Kėdainių medicinos istorija“ autorė, kėdainietė gydytoja Audronė Kasperavičienė spėja, kad pirmoji vaistinė galėjo veikti 1636 m. statytoje medinėje Rotušėje.

…Prieš šimtmetį gyvybė buvo labai trapi. Žmonės galėjo mirti nuo ligų, kurios šiandien yra suvaldomos vaistais ir laikomos nebepavojingomis. Gydytojas ir vaistininkas buvo itin gerbiamos profesijos, nes jos tiesiogine prasme gelbėjo gyvybes. Pamėginkime įsivaizduoti, kokioje beviltiškoje situacijoje pasijuto romano „Fata morgana“ veikėja Elena, kai atėjusi ieškoti gyvybiškai svarbių vaistų, vaistinės šeimininko Chaimo neberado…

Žmogaus gyvenimas teka kaip upė: kartais iš lėto, srovendamas, o kartais skubėdamas, su potvyniais ir atoslūgiais… Neatskiriamas kėdainiečių gyvenimas nuo Nevėžio – upės, kurios dešiniajame krante, toje vietoje, kur dabar yra Didžiosios Rinkos aikštė, XIV a. pradžioje įsikūrė žvejų ir žemdirbių gyvenvietė. Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad iš jos išaugo Kėdainiai, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1372 m.

Kėdainiai, kaip svarbus regioninės prekybos centras, pradėjo augti ir plėstis nuo XV a. vidurio. Didžiausią ūkinį ir kultūrinį pakilimą miestas išgyveno XVII a., jį valdant dviem Lietuvos didiesiems etmonams ir Vilniaus vaivadoms – Kristupui Radvilai ir jo sūnui Jonušui Radvilai. Kėdainiai tapo vienu iš reformacijos centrų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Didžiosios Rinkos aikštė – viena iš Kėdainių aikščių, kurioje išlikęs XVII a. laikų suplanavimas. Šalia jos susitelkusios istorijos, kultūros vertybės ir senieji pastatai: buvę stiklių namai, pirklio Šaflerio namas, burmistro Jurgio Andersono namas, rotušė. 1604 m. buvo pastatytas naujas tiltas ties turgaus aikšte, o ją su dvaru jungė Pilies gatvė (dabar Didžioji). Nuo to laiko ši aikštė tapo ne tik žymiausia miesto prekyviete, bet ir sparčiai augančiu miesto centru. Kadangi netoliese buvo ir uostas, vyko intensyvi prekyba. Nevėžis turėjo didelę transportinę reikšmę: upe žemiau Kėdainių buvo plukdomi sieliai ir plaukiojo laivai – vytinės.

XIX a. vid. pradėjus tvenkti Nevėžį ir prie jo statyti vandens malūnus, prekinė laivyba sunyko. Bet neišnyko abipus Nevėžio, kadaise dalijusio Aukštaitiją ir Žemaitiją, sklandančios istorijos. Todėl kviečiame tęsti kelionę romano „Fata morgana“ pėdsakais atsigręžus į Nevėžį – praeities paslapčių ir legendų kupiną upę… Nusileiskite prie upės ties pėsčiųjų tiltu arba apėję bibliotekos pastatą.

Nevėžis – vidurio Lietuvos upė, dešinysis Nemuno intakas. Iš kitų Lietuvos upių jis išsiskiria lėta tėkme ir dideliais staigiais vingiais. Tai lemia geografinė padėtis: Nevėžis teka priešinga lygumos paviršiaus nuolydžiui kryptimi. Nors Nevėžio lyguma žemėja į šiaurę, bet jis savo vandenis plukdo į pietus – į Nemuną. Pavasario potvynis Nevėžio upėje prasideda kovo antroje pusėje ir trunka apie 50 dienų. Potvynių metu, Nevėžis Kėdainių rajone užlieja didelius lygumų plotus. Kad būtų apsaugoti gyvenamieji namai, yra sudarytos dambos. Didžiausi potvyniai Kėdainiuose užfiksuoti 1905 metais, kai vandens lygis siekė 31,70 m, 1958-aisiais – 30,90 m ir  2010 metais – 29,70 m. Išlikusios nuotraukos liudija, kad ir 1924 metais, kada Kėdainiuose dar nebuvo vandens matavimo stoties, balandžio mėn. pradžioje buvo nepaprastai aukštas potvynis: vanduo apsėmė miesto aikštę, daug namų.

Eidami Nevėžio krantine ir stebėdami tykiai tekančią upę pasiklausykite romano „Fata morgana“ ištraukos ir mintimis nusikelkite šimtmetį atgal į praeitį. O galbūt jums pasiseks ir vaikštinėdami Nevėžio pakrante akies krašteliu išvysite paslaptingąjį fatos morganos reiškinį?